Nuo teisybės ir laimės Olimpo
Skiria mąstantį tūkstantis kryžkelių.
Nudardėti gali per minutę,
O kilimui ten lifto nėra.
Ir pagalba visa, jeigu vėjas
Tavo kaktą rasojančią lyžteli,
Jei sutiksi kada pakeleivį,
Kurio siela kaip vaiko tyra.
Visa kita – apgaulė, kerai,
Palei skardį klajojančios šviesos.
Galimybių ir mūsų troškimų
Net ir voro nejungia gija.
Net ir ką tu matai, ką žinai,
Geba tokią kiaulystę iškrėsti,
Kad ilgam tu tada sudvejoji,
Kur viršūnė? Ar kopsi į ją?
Negaliu tau patart, nes pati
Abejodama duobę išmyniau,
Pavargau bevingiuot serpantinais – 
Einant ratais apsvaigsta galva.
Laimei, vėjas dažniau ir dažniau
Aprasojusią kaktą džiovina
Ir į sunkią bei ilgą kelionę
Atsitiko man eit ne vienai.
Vieną dieną tiesiog prabudau
Minioje atkaklių piligrimų,
Kurie kriaukšlę dalijo per pusę,
Negailėjo savos išminties.
Vėl keliuosi, einu.
Abejonės daugiau nekankina – 
Jei suklupsiu, paslysiu, pavargsiu,
Bus kas ranką pagalbos išties.