Paskęsiu aš tavų akių gelmėj
Ir pasiklysiu jų žydroj mėlynėj.
Bijau į šitą gelmę nugarmėt –
Svaigstu nuo jos kaip nuo svaigiausio vyno.

Ji kviečia į save. O aš svaigstu,
Bijau pusiausvyros staiga netekti.
Žinau, brangiausias man esi tik tu,
Bet iš dienos bijau patekt į naktį.

Bijau paklysti aš nakties tamsoj,
Bijau, kad tu man rankos neištiesi,
Kol suprantu, kad žemėje visoj
Tik meilė vis degioja žmogui šviesą.

Ištiesk man ranką – nersime abu
Į žydrą gilumą akių svajotų.
Į savo laimę nersim. Nuostabu.
Ir ačiū Dievui, kad tiek daug mums duota.