Esu pilka mažytė žemės dulkė —
akimirka būties ir nebūties,
pajėgčiau — visa užmarštim užgulčiau,
ir nieks tavęs atgal sugrįžt nekvies.

Padovanočiau tau įstabų žiedą amarilio — 
tą burtą nesibaigiančių pavasario spalvų,
mintis su vėju saulėn kyla
ir krinta dulkėm ant tavų dienų.

Nueina laikas tavo — pėdsakai jo gilūs,
nelieka nieko — dulkės pakely,
o tu sapne tą žiedą myli,
pavasarį sugrįžt atgal šauki.

Padovanočiau tau dar vieną šypsnį — 
akimirką pavasarių žalių,
saulelė jau į jūrą ruošias bristi,
tai šypsenai sugrįžt vėlu.

Tą žiedą baltą ir tą žvilgsnį,
tą vakarą, kai vilnys minga,
tegul išsineša praamžiai laiko tvinksniai,
po dulkių snaigėmis akimirka pradingsta.