Vėjau, parašyk padangėj
paguodos žodį
iš virpančių lapų,
svyruojančių klevo šakų –
nuolatos padangę skrodi,
nepamiršk atspalvių
saulėlydžio žarų.
Žvelgiu į dangų,
dingstančią saulę –
padangė blėsta vis blankiau,
vėjas šakomis dar šnara –
norimo žodžio aš nematau...
....................................
Viską apgaubia vakaro pilkuma,
užtemdo mano trokštamus žodžius,
kiek berymosiu įsikibus palangę,
regėsiu medžių šešėlius tamsius.