Oras inkaitįs na ugninių
saulas spindulių
ir aš panuovaly guliu.
Spakaina čia, —
kūnui ir dūšiai gera.
Veiziu, iš dobilą galvąs
bitute medų geria.
E saulą, rodas, un debesią joja
kaip un baltą žirgą.
Ir drugeliai aplink skraida, mirga...
Ti dabilų lapąs, medaus lašai,
e aplink ošia balti beržai.
Ir aš džiaugiuos tą ašimu.
Maną širdelaj spakaina, ramu.
Sędžiu ir veiziu un pievų,
kur pre upes žydi jievąs.
Ale denelą jau baigias...
Nusispakainą maną širdis —
gi poilsis panuovaly —
dūšiai ir kūnui gera paspirtis.