Santrauka:
Baltoji gegužraibė pakerėjo mane dar vaikystėje... juk tiek pievų išbraidžiota. Mėgau skinti laukų ramunes, tačiau gegužraibė man buvo šventa neliečiamoji deivė.
Baltas atodūsis lyros,
O laukų orchidėja --
Akys gegužraibės tyros --
Tave ilgesys pasėja,
Pajūrio pievų dievaite,
Mano vaikystės sese,
Metai mūs pėdas švaistę,
Šerkšno gėles išrašę
Širdy ir ant lango sielos --
Bet vėl mes kartu po lietaus...
Pušys pasvirę mielos
Likimą audringąjį glaus --
Vilties šaknimis įsitvėrę
Į gimtąją žemę visi --
Žydėki, gegužraibe, svėre,
Net ir juodam debesy.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-06-05 19:54:40
Puikiai, tobulai apie, rodos, tokią nieko nevertą žolelę... Didžiausio pasigėrėjimo verti žodžiai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-05 15:50:08
Sakoma, kad gegužraibės užauga ten, kur nukrinta gegučių ašaros..
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-06-05 10:43:00
Jausmingai . Ir palinkėjimas svėrei gražus...