Toks tyras ,kaip lašas vandens tas Joninių laukimas. Ačiū autorei.

Kažkodėl per kiekvieną vasaros saulėgrįžą vis ieškome to stebuklo...žiedo, o gal durų, o tikriausiai artimos širdies...kaip toj dainoj: ir širdelė prie širdelės vieną kart nurimt turės...Be didelių emocijų, ramiai išdeklamuota tiesa. Patiko.
 

Paparčio žiedas – amžinas kaip neišsipildžiusi svajonė. Srauniai teka mintys, priminimai svaiginančioj birželio žalumoj.
 

Talpus ir vaizdingas tekstas gerai perteikia nuotaiką - lyg pasisemtas iš vasaros gelmių.

...gražus tas žalių svajų pasaulis...neužilgo ir joninės atšuoliuos...

Žemiškasis birželis svaigumu prilygsta stebukliniam, net, atrodo, jį ir lenkia.

Kadangi eiles skaitau iš karto po Lango Indauso, tai iš karto pabaigoje šitų eilių man skamba „Kol svaigstame nuo Šilelio“, juolab paminėtas kūrinyje ir pašalas (pagirios). Šilelis, tai toks sovietmečio pabaigos pigus vynas (spirituotas, beje). O jei rimtai, tai ekspromtinės mintys kitąsyk geriau nei gludintas ir iki negaliu nugludintas kūrinys.