Kaip seniai aš tavęs nemačiau –
Net medus jau nudžiūvo nuo lūpų.
Tavyje aš paskęsčiau, tačiau
Tenka žvelgti nuo tilto į upę.
 
Tavo miestas užmigęs kadais,
Uždarytos, po užraktu durys.
Tamsus langas pravertas tiktai
Ateities, tos, kurios nebeturim.
 
Pučia skersvėjai laiko šalti
Tau pro langą. Tereikia tik žingsnio –
Tu arti... Vis jaučiu – dar arti...
Bet palietęs tave aš sustingčiau
 
Ir pavirsčiau blyškia statula,
O širdis nestuksentų į ledą...
Naktį būna šalčiausia tyla,
Tačiau naktį mes žvaigždę suradom.
..........................................................
 
Bėgant metams mirtis nuvertės –
Liks daugiau...
Žvaigždės krenta ir krenta...
Atminty švies ryškiausia žvaigždė –
Ta pati...
                         Dedikuoju Jolantai.