Su debesim iš Šiaurės ateina sniegas,
Atneša gėlą ir džiaugsmo lašus.
O jiems praėjus kas gi lieka? –
Tik maudulys, į seną gėlą panašus.
Vėjas išblaško sniego turtą,
Kuris užkloja mirusių fėjų kapus.
Ir mes – kaip tos negyvos fėjos užburtos –
Nesuprantam, koks mūsų pasaulis trapus.
Po sniegu dingsta mūsų viltys ir siekiai,
Kad ir kokia didelė bebūtų jų vertė.
O skausmas nepranyksta, jis pasilieka
Suslėgtas giliausioj sielos kertėj.
Kas suskaičiuos, kiek visko tilpo,
Iki tol, kol šiluma pabėgo?
Ir Esmeralda renkasi kilpą,
O iš Šiaurės vėl atneša sniegą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-06-03 20:05:06
...viskas laikina...ir mes lyg sniegas...bet gal todėl jis toks spindintis baltai...ir labai gražus...