Boružė nenorėjo mirti,
kai matė neverkiantį dangų.
Nė kiek! Tenorėjo ji kilti,
vėl išgirsti gyvenimą skambų.

Boružė norėjo tikėti,
kad laimingi draugai jos aplinkui.
Ji nusprendė daugiau netylėti,
jei kas trukdo nutiest naują tiltą.

Bet boružė pradėjo bijoti,
kad pritrūks ji dažų dienai pilkai.
Leido širdžiai savim abejoti
ir nusvirti bekylančiai smilgai.

Po kiek laiko dažnai ji galvojo,
kam svajonę savo atidavė.
Nuo visų atsiskyrus tūnojo,
vieniša, užmiršta ji pasimirė.