Mes per daug pykstame ir per mažai atleidžiame. Per daug matome kitų klaidas ir pamirštame savąsias. Pavydas sugriauna visas svajones ir priverčia palikti draugus. Būname išvadinti bepročiais, kai stengiamės padėti kitiems, ir tiesiog vaidiname, jei sušelpiame vargšus... Tačiau man nesvarbi aplinkinių nuomonė ir net jei šiandien esu už tūkstančių kilometrų, aš visuomet šalia.. Kai tu verki, juokiesi, džiaugiesi ir liūdi. Aš šalia, kai tu nubundi ir pirmieji spinduliai bėgioja tavo veidu. Aš tavo šešėlyje, kai tu keliauji, ir tavo svajonėse, kai tu mąstai. Aš dar vis keliauju tuo pačiu keliu ir laikau tave už rankos, kai tau būna baisu, drąsinu tave ir raginu žengti tolyn. Aš visuomet šalia; drugelis tavam delne, pienės pūkas plaukuose, ašara skruoste. Aš visur, kur ir tu. Aš su tavimi. Tavo angelas. Prisimink, aš – tavo draugas, lieku, kai visi kiti išeina...