Man už nugaros šoka šešėlis,
Nerimauja ir blaškos lyg bandytų pabėgt.
Naujus pažadus, troškimus atneša vėjas.
Troškimai, svajos... C'est fumée*.

Ant sienos ekrano šešėlis šoka,
Sukasi ir juda pasikartojančiu ritmu.
Ir atslenka mintys susimokę
Valso žingsniais suktis kartu.

Žiūriu į savo judantį šešėlį,
Kuris vis spurda, nurimti negali.
Už lango kvailai nusijuokia vėjas.
Anapus stiklo slenka vergai ir karaliai.

* Tai dūmai (pranc.). Eilutė iš G. Bizet operos „Karmen“