Ak, ta vasara, kūnas apnuogintas kaitina kraują,
Kuždesiais, čiulbesiais austi vaizdinius gundo,
Drumstą mintį rasoj, lietuje išskalauja
Ir užkloja velėna kiekvieną be skundo.
Vos tik stabtelsi, kibs į sagas saulės lazeriai — 
Neprašytas kūnelį iš rūbų iškiši
Ir pamerksi į jūrą, į upę, į tvenkinį, ežerą,
Nors drovu, kad raukšlėjas, aptuko, išklišo.
Išskaptuotum save jauną, grakštų ir tobulą,
Bet kelintą sezoną darbai ir vargai mazgą rišo?
Gal tiek to. Atsigulsi į sodriai pražydusius dobilus
Ištrupėjęs, išblukęs, ištirpęs, išgeibęs, išryškęs...
Kas atras? Kur nuklydai? Rūke nuo savęs pasislėpsi?
Sugadintuose veidrodžiuos nuolat įsikuria šmėklos.
Tai pakalnė tiesiog. Nuo skubėjimo virpa paslėpsniai.
Susirinkt vis sunkiau, ką po laiką atsainiai išmėtei.
Tau turiu dovanų — be aistros švelnų bučinio aidą.
Dobilai išsipylė ant lauko lyg būtų aukojamas kraujas.
Šitiek grožio aplinkui, deja, bet žiūrėjimas baigias — 
Tiesk netiesęs kaip elgeta savo maldaujančią saują.