Aš vėl čionai po pusės šimto metų.
Skaičiuojant amžiais, tai tikrai mažai.
Tiktai ne man ir dar labiau ne medžiams,
Užaugusiems vėliau po ąžuolais.
 
Piliakalnių laužai seniai legendom tapo,
Kaip jais ateidavo liepsnojanti žinia —
Balnokit, broliai, žirgus, jokite į karą,
Vėl neprašytas „svečias“ brenda mūs žeme!
 
Laužai liepsnos kaip ir jaunystės metais,
Per Jonines jaunimo užkurti.
Už Nemuno įžiebs iškeltą ratą
Ir ugnimi bus šventėj sujungti.
 
Pro šakų properšą iškyla smailūs bokštai.
Tai Vilkija, toliau už jos — Seredžius.
Į tolį ir į praeitį mintis nulėkti trokšta,
Į protėvių laikus garbingus atsigręžus.
 
Tik nepažvelgt, šlaitai apaugo krūmais,
Vien tiktai ąžuolas nuo seno aukštas budi.
Ar Prūsuose nekyla juodi dūmai,
Lyg krašto jis ramybę vis dar saugot turi.