Aš gailiuosi, tave kad išgąsdinau,
Senas faune pakrūmių laukini,
Nušlamėjai tolyn,
Nė galvos nepasukęs atgal,
Ir nutilo aplink 
Džiaugsmą griežiančios paukščių švilpynės.
Nė kvėpuot nedrįsau — 
Nenulėksi, sugrįši dar gal?
Ne. Laukymėj viena.
Nebedžiugina kvapnios girliandos,
Ir visai nesmalsu, 
Kokį lobį paslėpę šilai,
Tarsi būčiau kalta,
Mintys pačios į smegenis lenda —
Gal paklysi raistuos,
Gal į duburį jau įkritai?
Et, kažin ko bijai?
Velniui raganos nekelia siaubo.
Gal pamišęs lakstai 
Su savuoju vaiduoklių būriu?
Atsipūsk, nebelėk.
Aš bėglių nei bepročių negaudau,
Bet, kai tenka sutikt,
Su užuojauta meiliai žiūriu.
Tai, matyt, priežastis,
Ko per krūmus lėkei it padūkęs.
Akys bijo akių,
Nes ištvilkytos buvo aistros.
Bet aš jau per sena,
Tad jaunystės žaidimai nerūpi.
Jei sutiksi mane,
Senas faune, manęs nebijok.