Galbūt vėlu, bet vakaras šviesus,
Tad mums abiem miegot tikrai anksti.
Palenkus žiedus didelius, rausvus,
Kalbėk, rožele, kalbėk su manimi.
Juk taip ilgai į šią akimirką ėjau,
Kai klosčiau eglių šakomis, sniegu
Nuo geliančių speigų, pavasario šalnų,
Kad vieną dieną sužydėtum tu.
Negirsiu aš tavęs, žinai pati — esi graži,
Žodyne žodžių man daugiau nerasti
Už tuos, kuriuos išsakė jau seniai kiti,
Bandydami vertus jausmams surasti.
Ar džiugino diena? Mačiau, plaštakė lankė,
Ilgai bučiavo saulės spindulėlis,
O tu žiūrėjai žiedlapiais gležnais į dangų,
Lyg laukei, kol užeis lietus ir vėjas.
Man vis darbai. Žinai, žmogus bėgiot sutvertas,
Tai bėgi šen ir ten, nors reikalai visai menki.
Dabar prisėsiu pailsėt šiek tiek pavargęs,
Kalbėk, rožele, nors tyliai tyliai su manimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2014-05-30 23:54:23
..koks gražus pasikalbėjimas su gėlele...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-05-30 13:40:48
Net neskaičiuojant skiemenų girdėt stringančios vietos. Bet gal ir nebuvo siekiama sušukuoti.
O turinys prasmingas.