Silpnas kaltas dėl to,
Kad jo aimanos greitai įkyri
Dar jaunam, ir stipriam,
Tad nezirsk, nepraverki  burnos.
Argi kam įdomu,
Kad raitaisi, prispaustas tarp vyrių?
Tūlas dargi pašieps:
Pamanykite, būta bėdos!
Tai stoka patirties,
Kiek cinizmo ir stygius jautrumo,
Tad neverta raukytis ir pykt
Ant jaunų ir greitų,
Nes ne jiems susiprast,
Priekaištauti, kad senei suskubo –
Juk ir patys pasens,
O tada aimanuos gal už du...

Lieka seniai vieni,
Kai jaunimas už tūkstančių mylių.
Kas belieka tada?
Griebt drobulę ir eit link kapų?
Aimana vis garsyn,
Net ausis užsidengus netyla.
Kaip elgiesi tu pats, 
Susidūręs su seno skausmu? 
Guodi? Tildai? Bari?
Pamąstai apie ateitį nykią?
Ar tiesiog praeini,
Nenorėdamas nieko girdėt?
Prie mažų ir senų
Pamatai žmogiškumo kiek likę
Ir stiprus, išdidus
Ar bežino, ką reiškia garbė?