Paišei raides tarsi natas ir
švelniai glaudei vieną prie kitos,
lape palikai mintis glaustas,
tikėdama skambios dainos?..
Akimis atidžiai jas lietei,
deja, tylios, garsų nėra,
belaukiant prabilti kvietei,
tavyje neviltis – nusviro ranka.
Kaip kačiukus glaudi prie savęs,
lyg mažus vaikučius glėbyje –
saulės spindulių nepasiges —
priglaustos šiltame skreite.

Nejaus vienumos su manimi,
tik saulės spinduliais nežais —
tils uždaram, tamsiam kampe
ir nelepinsiu savais pažadais.
Deja, minčių sūpynes dar pinu,
kur galėsiu pasūpuot vienišes,
jau nežadinsiu gyvybės lašų –
ramiai nuleisiu į sielos gelmes?..
_______________________

O vienišos raidės!
Mano mintys sustingdė jus
nykioje tamsoje, tačiau mūsų
pasaulyje, tikiu, dar paklajosim ir
tik šis duetas sielai bus ramus.