Į Vinių pokaryje atklydau –
dabar vaikštau takais tais pačiais,
stebėdama dabartį, pasiklydau praeityje,
tačiau tu nuostabus savais laikais.
Pokaris... mes vaikai, ateitis neaiški?
Patekau iš kaimo gilumos,
buvo blanki miesto ateitis –
netekom Nepriklausomybės, o
kaip toliau Lietuvą niokos?..
Mano mokslo vizijos pirmas krantas
buvo po vienuolyno skliautais niūriais
Ignoto bažnyčios altorius šventas,
pasitikdavo kasdieną rytais.
Namų griuvėsiai mus baugino,
ypač tamsios rūsių angos vakarais –
kiek matė, kiek pažino žiaurumo,
bet svetimšalius viliojo kerais savais...
O, tos pilkos belaisvių kolonos,
grįžtančios mūsų gatve iš darbų,
jų akys tarsi kąsnelio duonos prašytų –
kol gyva nepamiršiu jų sunykusių veidų...
__________________________

Vilniau, daug matei, daug regėjai,
kol tapai toks, koks esi dabar,
gal ir išgražėjai savo rūbu, gatvėmis,
o Gedimino dvasia – diena, buvusi vakar...
Liūdniausia žvelgt nuo Subačiaus kalno,
regėt lyg kolūkių vandens bokštus pilkus –
mūsų senasis Vilnius šito nenusipelnė –
žmogau, praradai dvasinius pradus...

2005 m.