Kodėl tavieji raštai, žeme, šitaip gelia?
Ką parašys vanduo, ugnis, smiltis?
Ar aš dabar esu maža būties raidelė,
Kurią dangaus šviesi akis skaitys?

Manim dar teka šitos žemės kraujas,
Many jos žodžiai lūpose atgis.
Sakau, žinau, kad jos krantus skalauja,
Ne sūrios bangos — ašarų vilnis!

Pasotins mano dvasią šitos žemės syvai,
Nors gyvastis jos aukure sudegs.
Nors pelenuos, nors smiltyje aš liksiu gyvas,
Mana vėlė gyvybės krantą plaks.

Prakalbinsiu aš lauko akmenis sugrįžęs,
Dangus žvaigždžių akim žemyn sužiurs.
Kai melsiuos aš atodūsiu prie kelio kryžiaus,
Dvasia ir vėl gyvybės saulėm burs.

Žvaigždelės rinks po raidę, sūpaus mėnesienoj
Būties krislus, į knygą juos sudės,
Ir raštai žemės veidu upėm išsilieję
Gyvenimu, ne mirtimi kalbės.