Neparašyta gromatela

Un smėlia krūvas sėdžiu,
saulas zuikučius veiziu.
E jūra ošia saulas apšvįsta
ir tėkšteli man pa kojam jas puta.
,
Žinau, jūra, daug nuskindusių turtų tavy tūna
ir žvejų dejones vis girdis audroj.
Matulas mini ašaram Neptūnų
ir tų markatnybį kavoja širdy savoj...

Ale vėl ir vėl jūrmyles skaičiuoja
plaukiuntys vis kitoniški žvejų laivai.
Ir vėl in tava gilius undenis
mėtami jų stiprūs tinklai.

Jūra, tau meilas laiškų nerašysiu,
Vis tiek ažpustis banga.
E tik atsisveikindama pasakysiu:
Sudiev, jūra, tu mana dūšiai patieka.


P.S.: dūšiai patieka — sielai ramybė
herbera

2014-05-24 14:44:56

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2014-05-26 16:41:17

Gal būt ir nieką ape jūrų ir mūsų tarmi, ale šitas ailiukas gal kiek silpnesnis savaime.

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2014-05-24 22:59:13

Būsiu nuoširdi. Man, iš pa Utenas, nelimpa tarmiški žodžiai apie jūrą. Kai aš ją pamačiau, jau buvo susiformavęs mano aukštaitiškas mentalitetas, kuriame tos jūros beveik nebuvo...
Labai norėčiau pamatyti tarmišką tekstą apie jūrą pamary išaugusio žmogaus.