Kaklaskarė juodžiausio šilko
Adomo obuolį mazgu pridengus
Auksinio laikrodžio stikliukas žvilga
Tu toks saldus ir sausas kaip morengas

Tu toks saldus ir sausas kaip morengas
Kurs įkyriai gerklėj, vėliau širdy įstringa
Bet meilės jėgos bėgant laikui senka
Ir trupiniai tavi baltais krislais išsninga

Ir trupiniai tavi baltais krislais išsninga
Palikę mano širdį vėjy blaškos
Pakyla, leidžias, mėtosi nervingai
O juos sugauna bičių korio vaškas

O juos sugauna bičių korio vaškas
Jie su medum saldžiausiai susimaišo
Sula gelsva ant mano pirštų teška
Aš smaližiauju lyg visai pakvaišus

Aš smaližiauju lyg visai pakvaišus
Ragauju vėl tave netekus pusės žado
Lyg kuo stipriausiai būtų protas pasimaišęs
O žmonės žiūri, keikia, pirštais bado

O žmonės žiūri, keikia, pirštais bado
„Kodėl ta mergiščia prie korio atsivilko?!“
Staiga įplyšta nuo piktų tiradų
Tava kaklaskarė juodžiausio šilko.