Vėl pradžia liūdna vėl rimas nevelka
Vėl svajonėse gyvenam, jose širdis tuksena
Vėl judam lėtai, tarp Kauno ir Vilniaus dūšią palikai
Vėl gali tekt gailėtis, kad buvau gerietis
 
Vėl sakiau nelauk, nors norėjo taip tikėtis
Kad vėl grįšiu, kur dausa nuplauna sielą
Kur matau gerų žmonių nevieną
Kur akyse mano švyturiai, virš horizonto skrenda tavi sapnai
 
Vėl esu tik aš vienas, vis vienas
Mano žodis daužo sienas, bet tų sienų ne viena
Tuoj mano žodžių pasipils kruša
Tad uždarykit langus, slėpkites po lova
Jau atrieda mano žodžių koma.
 
Kai prisimeni tuos ilgus vakarus
Kai jautiesi tarsi pragare, atrodo jog tokia dalia
Iš galvos vis neišeina mintys, ko aš galiu imtis
Supranti, kad per vėlu, reik pasikliaut draugu
 
O draugai kartais palieka, tuomet tiki į nieką
Kol supranti, kad Dievas tau davė širdį
Dievas yra visur, jis visada šalia, kai kitų nėra arti
Tu juo visada tikėti gali.
 
Tikiu, bet atrodo jog nesuprantu ar tai iliuzija
Mane vis skaldo vis dalina kitiem, kodėl nedavė saviem?
Tiem tikriem, kodėl jie nedavė saviem?
 
Gal dėl to, kad aš per daug naivus?
Gal dėl to, kad niekam nebebrangus?
Gal dėl to, kad aš už gyvenimą?
Gal dėl to, kad slepiu savyje nerimą?
 
Gailėtis, tai netikėtis, tai nesivilti
Su gailesčiu iš naujo iš naujo gali pakilti, atgimti
Su juo mažini trintį, kad greičiau judėtų
O prasmės tai ar turėtų?
 
Juk mano žodžiai neturi antonimų, kaip aš be sinonimų?
Visa tai, palietė mane jau tikrai
Visa tai...
Visa tai, yra dėl ko gyvenam, dėl ko savy rusenam
 
Ir anksčiau ar vėliau, sakys ką tu darai žmogau?
Bet dabar aš jau žinau, žinau ką aš darau
Aš rašau, rašau ne tau, rašau tik sau
Rašau savaip, tavęs tai neliečia tikrai
 
Juk nesvarbu, kas aš, o kas tu
Juk nesvarbu kokia tavo tauta, kas tau riba
Juk nesvarbu ar turi tu tikrų draugų
Žinok, kad Dievas visada kartu.