Pavasari, tu kaip ir vaikas — ne mano,
Tik pradedi sekančią gyvasties rievę.
Šimtinė uodų kad prikeltų iš sapno,
Dainuoja it latrai lig soties prigėrę,
Lakštingala krūmuose Jurgį vainoja,
Lyg būtų namo paryčiais parsivilkęs,
Tik žemė po liūčių be garso garuoja —
It kiškio virtuvėje blynai jau sviltų.

Nusėda jutimai į alkaną juslę
Tarytum po trupinį surinktas penas.
Subręsi, išeisi, kai aš nė nejusiu,
Kaip vaikas, pavasari, tu į gyvenimą,
O aš liksiu laukti, tikėtis ir viltis,
Kad viskas iš naujo daug sykių kartosis,
Pradėjus (kas žino?) žydėti ar žilti?
Užmiršusi akinius snaudžiant ant nosies...

— Senele, — girdžiu, — pienės pūkas kur skrenda?
— Į rudenį, vaike, — staiga išblaivėju.
Ir sukas minty visos sakmės, legendos,
Kurias iš uodų ir lakštučių girdėjau,
O lauko gale gervės rūbais mamaitė
Išskristi su ja į Dausas jau vadina.
Pavasari, tu juk ne mano — kaip vaikas,
Kurį visos juslės su meile augina.