Apeliuot pavojinga į išmintį moters –
It vijokliui sakyt, kad jis ramstį prilaiko,
Lyg iš anksto uždraust būt žaisminga vilioke,
Įsakmiai jai paliepti, kad paisytų saiko,
Etiketo, mados ir daugybės parėdymų,
Kad jinai numarintų savo sielą laukinę,
Kad atmintų, kur pametė dorą ir gėdą,
Kai ateina pati ar pati siunčia žinią. 
Nusibodo taisyti išklibintą grindinį?
Laužui pagalius vilkti ar į ežerą merkti?
Kada vyras sutrikęs – gal bijo, gal tingi –
Kas jam lieka? Tik trūkumus moters pasmerkti...
Pasidžiauki, avele, kad ant laužo nečirški,
Tavo žvilgsnio gelmėj plaikstos pragaro liepsnos.
Apeliuoti į išmintį moters užmirškim –
Išpažįsta ji tai, ko negali paliesti,
Geidžia to, ko negali pažint ir suvokti,
Patarnauja nuolankiai tam, kas uja ir žemina.
Taigi leiskit jai būti žaisminga vilioke,
Kol belaukiant malonių nepraėjo gyvenimas.