Skrenda paukštis per dangų, per gilių,
Balti debesys žiūri nustebę,
Kam į aukštį anksti taip pakilo,
Kam paliko pražydusią žemę?
 
Kam paliko žaliuojančią žemę,
Kur per naktį taip gausiai palaistė,
Kad žmogus ją regėtų tik gražią,
Kaip svajonę, kaip savąją laisvę.
 
Šaukia tolumos vėją ir paukštį,
O kartu ir mane tarsi kviečia —
Tik pažvelk minutėlę į aukštį,
Juk norėtum gi skristi taip dviese.
 
Gera būtų, bet kojos įaugę
Čia, kur eglės skarotosios rymo,
Kur ramybę man ąžuolas saugo
Ir mintis jo skaitau lyg iš knygų.
 
Skrenda paukštis per dangų, per gilų,
Sparnais laimę kažkam galbūt neša,
Man gi džiaugsmą, taip šviesų ir tylų,
Kaip išaušusio rytmečio rasą.