Pavasaris atėjo, vėl greit išeis,
Mes liksim protais sujauktais,
Laikas priims, o gal laikas teis,
Vis dar tikėsim savais stabais?
Gal jie – kelrodės žvaigždės,
Nors jų švytėjimas nykiai blankus
Ir širdys ne pavasario gėlės,
Jos virtusios į žiemos ledokšnius?
Tauta lyg paukščiai paklydę –
Pasimetusi tarp gimtųjų namų ar
Primiršę vaikystėj išmoktą raidę;
Kur tikrieji tautos namai dabar?
Mūsų tikėjimai, mūsų viltys
Prigeso kaip saulėlydis vakaruos,
Lyg lakios pamario smiltys sunyks
Ir nugrims vėjų, bangų sūkuriuos.
------------------------------------
Nevaldomos stichijos tik gamtoje –
Protų stichijas galima tramdyt...
Deja, laisvės žvaigždė – būtyj šaltoje –
Jos prisilietimo nepajusti daug kam...