Nedaug šiauliečių žino priešais pirmosios mieste atsiradusios ritualinių paslaugų įmonės skendinčios Uosių gatvelės pavadinimą. Dešinėje jos pusėje rikiuojasi nemažą amžių nugyvenę „medinukai”, iškart už jo čiurlena Rūdės upeliukas, na, o kitoje jo pusėje – senosios kapinės su pravoslaviška mūrine cerkve. Viename iš tų medinių namukų ir gyveno mano pusbrolis Rimas.
Ši istorija nutiko tvankią vasaros naktį. Pusbrolis buvo užkietėjęs rūkorius, tad jau brėkštant sumanė užsipešti dūmą. Bet atsitik tu man taip – namuose lyg tyčia neliko degtukų, o žiebtuvėlių tais laikais teturėjo vos vienas kitas. „Apsirėdęs” vien tik glaudėmis (oras tvankus, o ir vieta nuošali), Rimas patraukė prie gatvės vartelių, tikėdamasis prisidegti nuo kokio ankstyvo praeivio. Apsidairė – aplink nė gyvos dvasios. Nusispjovęs jau buvo begrįžtąs, kai už griovio pastebėjo du per kapines kulniuojančius vyrukus. Na, o jų rankose ruseno prieblandoje gerai įžiūrimos ugnelės. Matyt, ankstyvieji pypkoriai buvo per ilgai užsisvečiavę draugužiai, nutarę per kapines nukirsti gerą kelio galą į namus. Daug nesvarstęs, Rimas lieptu perėjo upelį ir per keliasdešimt metrų priartėjo prie ankstyvųjų pakeleivių.
– Vyrai, gal pridegti duotumėt, – kreipėsi pusbrolis. Išvydę pirmais ryto spinduliais vos įžiūrimą pusnuogio žmogaus siluetą, šie suakmenėjo.
– Tu matai numirėlį? – paklausė kažkuris.
– Aha... – numykė draugelis.
– Vadinasi, man nesivaidena!!! Skuodžiam!
Jų kulnų mušimasis į savo sėdmenis dar ilgai skambėjo ryto tyloje.
„Anie išnyko kaip kamparai, – juokaudavo pasakodamas pusbrolis. – Vyrukai vos spėjo vytis savo lauk beišsprogstančias akis”.

Voldemaras Zacharka