... Prisipirkęs mano itin mėgiamų šokoladinių vaflių, važiavau iš paskaitų Vilijampolėn, kur tuo metu gyvenau. Autobusai tuomet visada būdavo sausakimši, bet studentai juk liaudis užsigrūdinusi! Lyg tyčia tą dieną minia pristūmė mane prie labai simpatiškos merginos. Visaip stengiausi pasidaryti tarp mūsų bent nedidelį tarpelį, bet kur tau? O kai ji pajudino savo žavią kojytę, manyje atsigavo kažkoks žvėris. Mergina, savaime aišku, negalėjo šito žvėries nepajausti, todėl pasiruošiau skambiam antausiui ir keliaaukščių frazių srautui. Mano nuostabai, ji giliai atsiduso ir tepasakė: „O dabar važiuosi su manim iki galo”. Na, manau sau, ten tai ji man tvos! Bet pabėgti nuo moters gėda, todėl stovėjau kaip paklusnus avinas. Išlipom galinėje stotelėje, nuo kurios iki miškelio kaip ranka pasiekti. Žmonių aplink nebuvo, visi išsilaipiojo anksčiau. Nepajutau, kaip ji mane pervertė ant žemės. Nespėjau net susigaudyti, kur staiga dingo mano kelnės kartu su glaudėmis? Pajutau tik, kad kažkas apačioj ant manęs pasimovė. Lyg ir pyragėlis kažkoks. O po kelių minučių „Ikaruse“ merdėjęs vairuotojas išgirdo nežmonišką moters klyksmą. Aš prie to paties irgi subliuvau kalnų ožiu, nes pajutau, kaip iš mano vidaus išsiveržia visas arklių eskadronas...
   Mergina greit atsikėlė, pabučiavo mane, dar ne viską realiai suvokiantį, sėdo į autobusą, kuris kaip tik tuo metu išvažiavo. Net ir šiandien nežinau, kas ji ir kuo vardu. Taip ir likau tada išsižiojęs sėdėti su didžiule vaflių krūva, o ji taip ir nesužinojo, kad man, aštuoniolikmečiui, šitaip akiplėšiškai atėmė skaistybę, tuo užbaigdama poliucinius sapnus.

Voldemaras Zacharka