Magišku ratu
beslenkanti rodyklė
kartoja judesius gamtos,
o mano aš
iškritęs iš taisyklės,
slenku nuo pradžios
link  pabaigos.
 
Skirtu keliu
vingiuotu ir kalvotu,
įsakmiai  į kalną
kopiu pradžioje,
sklidinas vilties
į savąją Golgotą
ropščiuos ir štai
ant skardžio prarajos.
 
Nenauja tai.
Viltis į kitą krantą
per prarają
į amžinybės sodą,
palikus kūną,
lieptą sielai randa:
liūdesio ir ilgesio paguodą.
 
Bet kai nuo skardžio
atveria nasrus
bekūnis siaubas
tuštumos niekingas,
išgąsdinta mintis
sugrįžta į būties namus,
iliuzijos numetus
skraistę išganingą.
 
Ir kaip bebūt trošku,
aš čia esu,
asmuo —
mirtingas ir baigtinis:
akimirksnis virš prarajos — svaigu,
o prarajoj —
išnykstančio likimas...