Visi vyrai yra paleistuviai. Taip jau gamta juos užprogramavo. Kad patvirtinti šią tiesą, parašysiu prieš savo valią (sąžinė ją nugalėjo!) neištikimybės istoriją, išsirutuliojusią į dar didesnę komediją.
Netyčia po darbo kartą užsukau pas į svečius pasikvietusią bendradarbę. Taurė po taurės, žodis po žodžio – ir net nepajutau, kad jau guliu lovoje. Žodžiu, viskas kaip meilės romane.
Kitą rytą mano didžiausiai nuostabai prapuolė mano... glaudės! Mano simpatija mielai padėjo ieškoti, net sofą buvau atitraukęs – kaip nėra, taip nėra! „Negi ji juos uostymui pasidėjo?“ – šmėstelėjo kvaila mintis.
Širdingai nusispjovęs išėjau lauk. Bet kaip parsirasti be trumpikių į namus, visą naktį pragastroliavus? Nutariau pirmiausia žirglioti pas tėvus. Nors kuo puikiausiai žinojau, kad šitokios „aprangos“ tėvas neduos, o priedo net žmonai gali viską papasakot – labai jau jis buvo prieš neištikimybę. Tad ėjau tikėdamasis velniai žino ko. Bet tą dieną lyg tyčia man pasisekė – tėvas iš pat ryto parsivedė „subaliavoti“ keturis bendradarbius. Reikia pasakyti, kad tai jis darydavo neretai – mama juk dirbo restorano „bufetava“, o anais sovietiniais laikais tai prilygo grafienės titului.
Taigi, vos įžengęs į kiemą, pirmiausia susitikau jau išeinantį lauk tėvo darbovietės autoelektriką Šarkvarnę. Tokį „slapyvardį“ jis įgijo tik todėl, kad išgėręs mėgdavo sušukti: „Aš – erelis!“ Tad žodžio kišenėje neieškantis tėvukas tuoj pat jam priklijavo Šarkvarnės vardą. Pastebėsiu, jog „arelis“ buvo tiek girtas, kad manęs nebepažino net petim atsitrenkęs, tad toks labai jau „platus“ vos įtilpo pro kiemo vartelius išeiti. Žvilgsniu jį palydėjęs, iš laimės vos nenustėrau – kieme priešais virtuvės langus su visais kitais išdžiaustytais skalbiniais kabojo... tėvo šeimyniniai „tprusikai“! Nukabinęs juos ir lauko tualete apsimovęs, iškart nė neapsilankęs pas gimdytojus šoviau namo.
Vos parėjus žmona pakėlė „armiterį“, patikrinimui pirmiausia nusmaukusi kelnes. „Tik to betrūko!! Su kuo čia taip apsitaisęs iš kūrvų grįžti?!“ – sušuko ji, ant mano talijos išvydusi iki kelių nutįsusią „amuniciją“, kurios kitu atveju nebūčiau apsivilkęs net šaudomas. Ji čia pat liepė nusirengti „ligi adatos“ ir pastvėrusi tuos šeimyninius sviedė juos pro atvirą langą. Turiu pasakyti, jog gyvenau tada pačiame miesto centre ketvirtame aukšte, prie meninio laikrodžio su gaidžiu, kurį nukaustė mano geras bičiulis Eduardas Konstantinovas. Tad įsivaizduokit, koks buvo efektas, kuomet neaiškios konstrukcijos parašiutas nusileido vienai poniutei ant galvos. Apie tai tą pačią dieną mums jau pasakojo kaimynė, bėdą suvertusi ant šalia gyvenusių nuomininkų.
Dar įdomiau buvo kitą dieną, kai pagaliau pasirodžiau pas tėvus. „Žinai, – paporino man tėvas, – kaip gyvas nemačiau, kad kas nors triusikus nuo virvės vogtų?! Džinsų žento „Vrangler“ net nepalietė (tuo metu tai buvo dviejų atlyginimų vertės produktas, dažnai dingdavęs net prie savininko akių! – V. Z.), o šeimyninius nugvelbė!“
Man beliko tik tylėti ir pritariamai linkčioti galva. „Ale gerai pagalvojus, – toliau mąstė tėvas, – ko tas Šarkvarnė vos prasidėjus išgėrimui pabėgo?... A-a-a... Dabar viskas aišku – tai jis, šmikis, apsišiko! Užtat ir dingo su mano triusikais. Jei taip, tada viskas logiška.“
Širdies gilumoje žvengiau iš širdies, tačiau parodžiau tik santūrų juoką.
O kas nutiko su mano glaudėm, paklausite? Jas radau sekančio „vizito“ metu tarp sofos-lovos čiužinio ir šoninio skydo. Tad kitą rytą teko grižti mūvint dviem komplektais glaudžių. Gerai, kad žmonos nebuvo. Gi Šarkvarnei ilgai po to teko bergždžiai visiems vairuotojams įrodinėti, kad namus jis pasiekė savomis ir neprišiktomis trumpikėmis...

Voldemaras Zacharka