Per anksti gal, kumele, matuojiesi pavalkus –
Per sena, nieks nenori į važį kinkyti.
Karčiuos šviečia sidabras ar šerkšnas, ar amalas?
Ne, ten laikas būtasis, net naktį matyti.
Nepaslėpsi po gūniomis klypstančių strėnų,
Nešulių išgulėtojo stuburo įlinkio.
Nujaučiu, kad norėtumei žygio dar vieno
Po svajingai nuteikiančias savo apylinkes,
Kaklą ištiesi – lauki draugingo paglostymo
Ir šnirpšti nusivylusi – garas net plūsteli,
O paskui kuo vienatvė pakvipus pauostai
Ir krypuoji atgal į apšiurusį būstą.
Ir išsprūsta kaip žmogui gilus toks atodūsis,
O aš bjauriai jaučiuosi tau viltį pažadinus.
Ko ėjau čia? Kaip kvaila – maniau pasiguosti,
Su bendra praeitim nors trumpai pasilabinti.
Kam kapstytis tenai – po jaunystę, po praeitį?
Kam prikelt vaiduoklius, kam kamuotis, graudintis?
Išgirstu, kaip tu kibirą prieblandoj apverti.
Aš klaupiuosi, bandau tai, kas liko, surinkti...
Dėkui tau, kad neskaudžiai dantim petį grybšteli,
Tarsi juokas kimus tau galugerkly gargia.
Aš tokia pat sena – štai kaip sunkiai atsikeliu,
Bet veduosi į naktį pro snaudžiantį margį.
Paklajokim. Kas žino, ar bus kitas kartas?
Naktys kvepiančios, šiltos, o dar mėnesiena...
Ne, jokių pavalkų! Įsitvėrus į karčius
Atsivesiu tave į beauštančią dieną...