Paskyriau vardą – gėrį žmonėms nešti,
Teigiau pasauliui meilę, jį
                       esant stebuklingą, –
Tu – patikėjai.
Atleisk.
 
Sakiau – pasaulis doras ir gražus.
Žmogus – gamtos valdovas, Dievo kurtas.
Tėvynės saulės šventas spindesys
                    gyvenimo kely bus Tavo turtas. 
Tu – patikėjai.
Atleisk.
 
Jokia auka atrodys nesunki,
tėvynei dirbsi, būsi žmogumi
savo šalies, kuri tave apgins.
Ją puoselėjai savo darbuose,
tikėjai žmogumi, šventai –
                                           tikėjai ja.
Atleisk.
 
Senelis vėliavą tėvynės, ne mane
į tremtį vežė, prie širdies priglaudęs,
                                  ir aš tikėjau esant ją šalia,
regėjau ją alyvos žieduose;
trispalvės vėliavos spalvom ji švietė man,
seneliams ir visiems, kurie, net tremtyje,
tikėjo ja. Ir to tikėjimo
                                       išmokė jie tave.
Atleisk.
 
Tikėjai Dievą, meilę, žodį,
ir kūrei gėrį visada,
iš Tavo sielos stebuklingos
                  tamsa nesklido niekada.
Mylėjai žmogų ir tėvynę,
darbai ir mintys – skirti jiems,
ir niekas skausmo nepatyrė
                 iš  Tavo rankų ir širdies.
Tu juos mylėjai.
Atleisk.
 
Atleisk
už tai, kad blogiu atsilyginta už gėrį,
ir už visas tavo kraupias naktis,
už tai, kad tie, kuriems tėvynė liepė
vaikystę tavo šviesiąją apgint,
kvatoja garsiai, tavo kančią geria,  
ir kala kryžiun tuos, kuriems
                                         sakei – myliu,
o Dievo skirtas Tau –
                                    taurusis kelias
pamintas  nusikaltėlio padu,
 
gašlaus, iškrypusio, bejausmio,
bet saugomo labai aukštos kėdės,
už baimę jo, pavirtusią į kraują
nekalto vaiko, –
atleiski,
ir manęs – neteisk.
 
Kalta –
Tave mylėjau, žmogų, Dievą,
tikėjau, kad pasaulis toks gražus,
apie kokį ir tau kalbėjau.
Nėra pasaulio.
Nėra, ir jau nebus
 
tam, kas nekaltas,
kas kilnus ir myli,
kam žodis – šventas, o mintis – tauri,
kas skauto vėliavą, kaip Tu, į dangų kėlė,
tikėdamas, kad ji – tėvynės spindesys.
 
Tu nežinai, kad skautais pavadino tuos,
kuriuos gūdžiom naktim
kaip kažkada lietuvius į vagoną
grūdo,  vežė  į Sibirą.
                               Dabar – kur link?..
Tave, dar kalbanti – nelieski boružės,
                                nes laukia jos vaikučiai,
Tave, dar prašanti – nekirski tos eglutės –
                                 lai ji gyvena, ji tokia graži....
Ką jie padarė tau!!!
                                 su tavimi!!!
Ne, jie nežudo, – kerštui per mažai!
Ne, jie nežudo, – kurgi pinigai?!
Ne, jie nežudo, – Tu tada neklyktum
ir nedejuotum skausmo gniaužtuose,
ir šventa Tavo siela kančiose
neklaustų nuolatos, –
                                        už ką??! už ką??!
Tu turi motiną prakeikt,
ir tą mergaitę, kurią taip mylėjai…
Kokia Tavo kaltė, kad mindomas padu
turi dėkoti žvėriui – Asmodėjui?
                                    
Už ką pirkėjas jiems tada mokėtų, –
jei ne už vaiko kančią, kraują, siaubą,
jei ne už  motinos kančias,
kai kruvinu balandžiu langan teškia
jie priminimą – žvėrys – mes – čia pat…
 
Ne, jūs net ne žvėrys,
nedrįskite vadintis jų vardu, –
kurie vaikus stebuklu laiko,
nes žino, tėviškėlė – bus visų,
kol bus vaikai,
kol dar skardės jų juokas,
kol jie tikės, kad saulė patekės…
 
  Tau – ji nešvies,
  ir tiems, tokiems, kaip Tu,
                            kurie  jau niekad nesupras,
  kad jie negrįš gimtuoju tėviškės taku,
 kad meilė, kaip ir volungės daina,
 kaip obels žiedas
                              tame pasauly – netikra;
  kad jūs – ne tie,  kuriuos
                               po  kojom trypia,
  ir niekada netapsite jau – tais
                               Dievo kūriniais,
  Kokiais jis jus paskyrė,
  tačiau žmogus negynė nei tėvynė;
  siaube sustingusi pati, –
 ir ji ne ta,  kurią seneliai minė
 ir meldėsi šaltos šalies nakty…
 
Visi mylėjome tėvynę  – visada.
Tiktai tėvynė nemylėjo –
      niekada.
 
Pardavė žmogus, kurį mylėjai,
sutrypė tėvynė, kuria tikėjai,
jos dangus, kuriam meldeis, –
                  nepasigailėjo.
Jie – nepasigailėjo.
Atleisk.
 
Felicija Ivanauskienė
 
2014-05-17