Nežinau, ar turėčiau tave prijaukinti, 
Kai nėra tarpe mūsų ilgos ir žaismingos preliudijos
Nei nakties kuždesių, nei kartu dangumi lydimų debesų,
Delno šilto, jaukaus prie bešokančio pulso prigludusio,
Nei lengvų šiurpulių, nei dvejonių: „Gal Rojuj esu?..“

Bet  yra daug tylos, gal koks daugtaškis, svajos ir vizijos.
Realybė kita: ir sunki, ir kieta kaip akmuo,
Anei lašo medaus, tiktai vargas, kurs keikia ir prispiria
Kas brangiausia jam čia ir dabar atiduot.

Negaliu aš pasiekti bažnyčios netekusi valios,
Neapgynus savęs nuo pagundos patapti pikta.
Mintys gali skrajot, kai nėra nei leidimo, nei kelio,
Kūno pančiai tėra juos nutraukti rimta paskata,

Bet ne šiandien. Palauk. Tikslui siekt reikalinga kantrybė.
Aš jaukinsiu ilgai – kolei gyslomis gurga sula,
Kol panūsi tu pats žūtbūt peržengti esančią ribą
Ir užkopti tenai, kur link gundė eit siela nuoga.

Tam nėra terminų, verslo plano ar slenkančio grafiko,
Tik punktyrai, užuominos, geismas, aistra.
Taip, žaidimas painus: sužavėt, prijaukint, prisipratinti,
Išsikviest iš sapnų ir tikėt, jog stebuklai yra...