Vyresnysis inspektorius Tadas Klausutis apie teismui perduotą „Antikvaro bylą“ jau buvo girdėjęs, tačiau neteikė jai ypatingo dėmesio. Bet vieną rytą smalsumo vedamas savo atostogų metu jis nutarė sudalyvauti teismo procese. Tyliai įkiūtinęs į neseniai prasidėjusį teismo posėdį, seklys įsitaisė atokiame kampe.
Pradžia atrodė paprastut paprastėlė: antikvaras pardavė senovinį kišeninį laikrodį savo kolegai skolon, o po kurio laiko pirkėjo butą kažkas apšvarino. Susišlavė ne tik tą nelemtą laikrodį, bet ir daugiau įvairių senienų bei aukso dirbinius. Netekus vertingo turto, skolą grąžinti praktiškai nebeliko iš ko. Nepaisydamas buvusių draugiškų santykių, antikvaras reikalavo perleisti jam atsakovo trijų kambarių butą, kuris ir tai nepadengtų visos skolos.
– Kada pardavėte laikrodį? – pasiteiravo teisėja.
– Prieš metus ir tris mėnesius, – čia pat išpyškino ieškovas. – Turiu skolos raštelį, pagal kurį pinigai turėjo būti grąžinti per metus. Aš nekaltas, kad atsakovą apvogė – reikėjo deramai pasirūpinti vertybės apsauga. Noriu atgauti patirtus nuostolius už savo istorinę retenybę.
– Papasakokite teismui smulkiau, koks tai buvo laikrodis?
– Tuojau pat, – mielai sutiko antikvaras. – Tai buvo Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II gauta dovana. Nors pats laikrodis buvo dengtas auksu, tačiau jo vertę lėmė išgraviruoti aukštų žmonių vardai. Galiu pacituoti visą graviūrą:
„Rusijos Imperatoriui – nuo Vokietijos Imperatoriaus Šventų Kalėdų proga“.
Apačioje dar buvo išgraviruota data pagal Europos kalendorių (1915-12-10), pridėjus įrašą: „1915-12-24 pagal naują Rusijos stilių“.
– Jūs jį vertinate 500 000 litų? – pasitikslino teisėja.
– Tai tik minimalus ieškinys, galėčiau paprašyti daugiau.
Paskelbus pertrauką, Tadas Klausutis sukuždėjo teisėjai:
– Ar nevertėtų ieškinį atšaukti?
– Savaime aišku, – ramiai atsakė teisėja. – Bet kad nenusižengti formalumams, teks dar išklausyti ekspertų išvadų.