Jei dar pamenate, jau esu rašęs, kaip gyvena Šiauliuose, Kuršėnkelyje du broliukai su „pričiūdais“ – Praneckis ir Vladeckis. Jų tokie keisti slaptavardžiai susiformavo iš vardų, pridedant pavardės galūnę -eckas. Praneckis visada turėjo pinigų, nes buvo „mūreivis“, dar žinantis visus tinkavimo-betonavimo darbus, na, o Vladeckis, mokėjęs tik gerti, amžinai vaikštinėjo „pravėtrintom“ kišenėm.
Ateina kartą Praneckis pas kaimyną Petrauskį ir skundžiasi broliu:
– Tu matai, ką tas valkata man pridirbo? Nusipirkau šoninės su kauliukais, galvoju, kopūstienės išsivirsiu. Tai kol suvaikščiojau į lauko tualetą, jisai – kitame namo gale gyvenantis – viesulu nepastebėtas aplėkė aplink namą iš kitos pusės pas mane ir visą mėsą pusžalę per kelias minutes išbadėjęs kaip šuo muilą surijo! Paliko tik ant stalo sumestus kauliukus. Kaip tiktai gerklės neišdegė, iš verdančio puodo šoninę ištraukęs?! Ir kur jam visas kilogramas ir dar be duonos tilpo?!
Taip pasiguodęs ir nusispjovęs, Praneckis nukiūtino į turgų antrąkart mėsos pirkti.
Kur buvęs, kur nebuvęs, pas kaimyną iš paskos prisistato ir Vladeckis.
– Tai kodėl tu, – klausia Petrauskis, – brolio virtą mėsą pavogęs suėdei?
– Klausyk tu jo! – rimtą miną dantis rakinėdamas nutėškė Vladeckis. – Kokią dar mėsą?! Ten vieni kaulai tebuvo.
Va taip. Kiekvienas su savo teisybe gyvena. Lygiai kaip kalvis Ignotas.


Voldemaras Zacharka