Nieko tokio – tik vakaras miršta,
vėl atklys purpurinė vėsa,
brenda žemėn vėl sutemos tirštos,
ir nurimsta gyvybė visa.

Visa tyla, suklūsta, nuščiūva,
prakalbės mėnesiena tyli,
tu sakysi, kad šitaip nebūna –
kažką žengiant nuo skliauto girdi.

Štai nubėga per ežerą vilnys,
atsidūsta sutemę krantai,
ir pajautų ir nuojautų pilny
baltą angelą skrendant matai.

Nejunti, kaip pakyla nuo žemės
gal ne rūkas, gal tavo goda,
lyg kas šauktų, kas kviestų nuo seno,
lyg skandintų savy sutema.

Ir lėkei tu per žemę it paukštis
paskui angelo baltus sparnus,
netikėjai, kad juos kas nulaužtų,
kas sugriautų, atimtų sapnus.

Nieko tokio – tik vakaras miršta,
tik rasa krištolinė suduš,
tiktai angelo kraujas toks tirštas
nudažys ir žaras, sapnus.