Kokių tik gyvenime nuotykių nebūna?! Paporinsiu vieną, nutikusią mano švogeriui, mums viešint pas jo draugą kaime.
Ganėsi šalia sodybos telyčaitė – jau gera puskarvė. Sumanius perkelti į šviežią ganiavą, šį užsispyrė ir nė krust. Pabandžiau nutempti aš, pabandė draugas Virgis – nė iš vietos! Tada į „areną“ išėjo mano brangus švogerėlis Sigitas, solidus bene centnerį sveriantis vyras.
„Tuoj aš jums parodysiu, kaip tokios užsispyrėlės tramdomos!“ – teištarė ir apsivyniojo grandinę ant rankos. Kad neišsprūstų. Į mano perspėjimą, kad karvaitė turi pernelyg daug sveikatos, giminiukas tik numojo ranka – suprask, jis su savo svorio kategorija turi neginčijamą persvarą. Na, o toliau beliko tik stebėti originalų cirko atrakcioną.
Kelissyk timptelėjus už grandinės, telyčia taip ir liko įbesta. Vyras sušėrė jai po ranka pasimaišiusia vytele. Gyvastis staiga šoko iš vietos ir puolė į plačiuosius laukus. Gi vargšas švogeris su aplink ranką apsukta grandine stipriai įsiręžė, pasiruošes bet kuria kaina sustabdyti raguotę. Deja! Telyčaitė jį raute išrovė iš vietos – tarsi kokį sukirmijusį grybą. Vyriokas pakilo į orą, paskrido paskui raguotę ir žnegtelėjo sėdmenimis tiesiog į prieš tai jos „iškeptą“ šviežų „blyną“. O kadangi karvaitė dar bėgo kelis šimtus metrų, iš paskos tarytum ant pasturgalyje įmontuotos ašies į visas puses aplink sukinėdamasis, paklaikusiomis akimis šliuožė ir „džigitas“ Sigitas. Tol, kol telyčia pagaliau nurimo.
„Tegu ją velniai, pirdikaulį į akmenį atmušiau“, – teištarė vyras, pagaliau išsivadavęs iš ant rankos apmuturiuotos grandinės.

Voldemaras Zacharka