Pasėdėčiau po žydinčia, dūzgiančia bitėmis obelim,
Visas derlius kol jos pamažėl užsimegs.
Kiek atsimenu, būta čia visko: svajonių, troškimų, gedėjimo, nuostabos, poterių,
Skrajojimo lengvo ir prakeiksmo skradžiai prasmegt,
Nes visas gyvenimas tarsi pyragas su žiedlapių sluoksniais,
Lyg ta obelis būtų mūsų šeimynos dalis.
Kas dieną girdžiu ir kasnakt, kaip raminančiai ošia,
Matau, kaip šakų nepagautas nuplaukia aukštai debesis.
Deja, ne tik žmonės ir medžiai atėjus jų laikui numiršta.
Štai sėdžiu ant kelmo ir trūksta kaip draugės obels.
Paglostau rieves apčiuopt nepajėgiančiais pirštais,
Tačiau praeities negaliu sugrąžint nei prikelt.
Ko trūksta? Ana, visas kiemas rausvais obelžiedžiais putoja.
Ko reikia? Kaprizas? Namai it akis sklidini.
Jaučiu, kaip ant kelmo besėdint šaknijasi kojos
Ir vėjyje plazda plaukai it žiedai obelėlės balti.
Matau raudonskruosčius vaisius tolyn į pasaulį nuriedančius. 
Stabdysiu? O ne, lai grįžti bus kelias platus.
Jau eisiu. Nė krust. Atras gal kas nors šitaip sėdinčią,
Nes aš nežinau, kas esu. Ar jau medis? O gal dar žmogus?