Tai ne aš tuos žodžius jums kalbėjau – 
mano angelas šlama sparnu,
juos nuo skliauto į širdis pasėjo,
paskui jį lyg apakus einu.

Mano angelas baltas kaip sniegas,
kaip vaivorykštė ar kaip rasa
teikia didelę, didelę jėgą – 
dovanota man žemė visa.

Ar einu, ar kalbu, ar dainuoju,
jam supuosi ant sparno tada,
man pasaulis kartoja po kojom,
ką taip kužda jo lūpų malda.

Ir tyliu, ir klausau, ir žodžius tuos kartoju:
man pasaulis – šventovė viena.
Baltas sparnas vis plakas ir moja,
eik arčiau – apkabins ir tave!