XII

– Beliko sudėlioti visus taškus ant „i“, – pasiūlė Tadas.
– Dėstyk, – sukluso Vidas. – Juolab rytoj baigiasi mano stažuotė ir norisi viską išgirsti. Yra likę šioje istorijoje keletas klausimų.
– Pradėkim nuo to, jog bausmę atlikęs Meškauskas nė nesiruošė pradėti sąžiningą gyvenimą. Bet grįžti už grotų irgi nesinorėjo. Gi trečiasis jo nusikaltimas taptų lemtingas – recidyvisto etiketė plius sugriežtinta bausmė. Lyg tyčia ir pareigūnai kiekvieną žingsnį stebi. Ką daryti? Tada Meška ir sugalvojo „numirti“. Tuo atveju, manė jis, piršteliai iš kartotekos bus pašalinti, o tai atriš rankas naujiems nusikaltimams. Net ir įkliuvus užtektų paatgailauti, paverkšlenti – žiūrėk, ir bausmė kaip naujokui suminkštėtų. Bet jis skaudžiai apsiriko, patikėjęs, kad jo piršteliai iš mūsų kartotekos jau pašalinti. Net mirties atveju tai neskubama daryti – biurokratiniai trukdžiai juk visur gajūs. Meška gi siautė plačiai – pirštų antspaudus barstė tarsi kokias kruopas. Ieškokit, atseit, naujoko plėšiko! O savęs nusimarinimo planą sukūrė tikrai nuostabų – dešimtys liudininkų, kad iš jo teliko didelė porcija šaltienos.
Tai kaipgi viskas buvo? Tą tvankią vasaros popietę Meškauskas su padaryta iškamša užsirioglino ant kamino iš nematomos nuo stotelės pusės ir tada pasistengė atkreipti į save dėmesį. Pavaikščiojo kamino viršumi, vėl nulipo kelis laiptelius lipynėmis iš nematomos pusės. Tada atrišo iškamšą ir ją numetė žemyn, palydėdamas tą vaizdą nežmonišku kriokimu ir kuo skubiau leisdamasis žemyn. Kol subėgs žiopliai, reikėjo kanalizacijos šulinyje paslėpti iškamšą, išlaistyti gatavai pasiruoštą kraują, pabarstyti kiaulės smegenų ir pačiam spėti atsigulti. Na, o toliau viską kuo puikiausiai atliko sėbrai, „pradanginę“ visų matytą „šimtaprocentinį lavoną“. Taip Meškauskas virto Prapiesčiu. Plastinė operacija, peroksidu dažomi plaukai – tai tik smulkmenos. Su tatuiruote teko pasikamuoti – jei būtų žinojęs, kad taip greit ir vėl bus čia, nebūtų jos rūgštimi ėsdinęs. Atvirai pasakius, išvydęs jo subintuotą ranką, aš leidau sau įsivaizduoti, kas ant jos buvo.
– Nepasisekė vyriokui, – pagaliau atsigavo „studentas“. – O čia dar ta žmogžudystė...
– Už ją Meška daug neturėtų gauti – turi liudininką, kad gynėsi. Bet bausmė tikrai nebus švelnesnė nei, pavyzdžiui, Prapiesčiui. Recidyvistas juk.
Taip besišnekučiuodami vyrai patraukė į artimiausią barą savo taškus ant „i“ sudėti...

Voldemaras Zacharka