Tądien man buvo sunku. Artėjantis vakaras krovė skaudulius vieną ant kito. Atrodė, jog ir taip kryptelėjęs stuburas triokštels ir susmuksiu drybsoti ant grindų, lyg daryčiau įmantrią jogos asaną. Bet net ir tokiais momentais gyvenimas juda pirmyn, turi judėti, žmogui reikia pavalgyti. Nusprendžiau išsikepti blynų. Truputis miltų, pora kiaušinių, stiklinė vandens, žiupsnelis druskos, cukraus. Kiekvienas save gerbiantis virėjas žino, kad svarbiausias žingsnis ruošiant blynų tešlą yra nieko nedaryti, o tiksliau – palikti tešlą pusvalandžiui pastovėti, ingredientai susiriša molekulių lygmenyje, o tai daro įtaką skoniui ir tekstūrai. Per tą laiką paruošiau grybų ir česnako įdarą blynams. Dievinu kepamo česnako kvapą, jo su niekuo nesumaišysi, česnakais galima pasitikėti. Buvo kaip visada skanu. Pamalonintas skrandis slogią nuotaiką išblaškė tik trumpam. Sėdėjau ir porą valandų dėbsojau į monitoriaus ekraną. Pažinčių portalas, vienas kitas muzikinis klipas. Tik tak, tik tak, slinko sekundės, minutės. „Man reikia katės, – pagalvojau, – bet aš juk nemėgstu kačių, – staigiai paprieštaravau sau. – O gal mėgstu?  Gana, – nusikeikiau mintyse. – man reikia  eiti pasivaikščioti.“ Paprastas vaistas nuo depresijos. Bet aš nesirgau depresija. Matyt, buvau per menkas, kad mano savijautą būtų galima kažkaip pavadinti. Dar truputėlį paspoksojau į monitorių, pamąsčiau apie juodą katę su raudonu antkakliu ir varpeliu po kaklu. Katės vardas būtų Ra arba Juodoji našlė. „Savo katę galiu vadinti kaip tik noriu“, – šyptelėjau. Pagaliau prisiverčiau pajudėti durų link. Apsmukę džinsai, juodas švarkelis ir aš jau slenku purvinais, duobėtais šaligatviais. Netoliese žaliuoja miškelis, mintyse jau buvau numatęs liūdnai patogią vietelę pasėdėti: ant nuvirtusio medžio kamieno, tolėliau nuo pagrindinio kelio. Tyras oras, pušų spyglių ir sakų kvapas – geriau už bet kokią terapiją. Bet pirmiausiai man reikėjo kavos. „Uždaryta“, – perskaičiau iškabą ant kepyklėlės prekystalio, kur gamindavo pakenčiamą kavą. Pastovėjau taip įbedęs stiklinį žvilgsnį į prekystalį kelias sekundes ir patraukiau ieškoti ledų. Sliūkinau kaip Škėmos klajojantis kentauras, bet jokio fauno anei nimfų aplinkui nesimatė, o tik nusmurgę žmogystos, po dienos darbų nešini dešrelių pakuotėmis ir vaikišku paštetu. Taip kentauriškai nurisnojau į prekybos centrą, prisipyliau kokosų skonio jogurtinių ledų į indelį. Keičiantis pinigais su pardavėja pradėjo keistai pykinti. Ji nebuvo tokia negraži, gal užteko, kad buvo moteris. Pajudėjau miško link. Ledai šalti, gėlė dantis. Visiškai nenustebau, kai pradėjo lyti. Krapnojo smulkiai, bet tas lietus nekvepėjo nei erotika, nei romantika. Viskas aplink buvo mano vidaus projekcijos, nyki, tuščia bedugnė. Lietus stiprėjo, į riebius ledus prilašėjo vandens, jie pasidarė nebe tokie riebūs. Pradėjau valgyti greičiau, dantis dar labiau gėlė. Palaipsniui akinių lęšius dengė maži koncentruoti lietaus lašeliai. Nekenčiau tokio akinių ir lietaus bičiuliavimosi, bet tegul, svarbu mačiau po kojomis. Stebėjau akinių rėmelio kamputyje besikaupiantį lašą. Ir dar vieną. Ir dar vieną. Kapt, kapt, kapt. Lašeliai kapsėjo, o aš skaičiavau sekundes tarp jų. Kapt kapt, tik tak, sekundės tarp lašų, tik sekundės tarp lašų... Nekenčiau laiko, aš nežinojau, ką su juo daryti. Taip beskaičiuojat žvilgsnis užkliuvo už moters kitoje gatvės pusėje. Ji ramiai, bet tikslingai suko savo vežimėlio ratus. Jau ne pirmą kartą mačiau ją važinėjančią šitame rajone, tyliai, energingai, be kompanijos. „Gal ji irgi jaučiasi vieniša?“ – pamąsčiau. Ir staigiai suraukiau antakius, nudelbiau akis į žemę ir paspartinau žingsnį pykdamas ant savęs. Buvo gėda, bet tuo pačiu metu ir pykau, kad mano širdgėlą visuomet kas nors užgoždavo, kitų problemos buvo svarbesnės. Bet tądien visas problemas kūriau aš pats. Neįgaliosios moters net nepažinojau, o jau įsivaizdavau žinąs, kokius vargus ji patiria, kaip ją paliko vyras, sūnus iš Londono aplanko tik kartą metuose, ir tai gėdijasi atsivežti savo ilgametę draugę parodyti mamai. Moteris negalėjo vaikščioti, galbūt niekada ir negalės, bet veide buvo galima pastebėti ryžtą, vežimėlio ratus suko mikliai, tarsi irkluodama sportinę valtį sprinto varžybose. Jos rankos turėjo būti nemoteriškai stiprios. Taip bemąstydamas, pasukau aplinkkeliu link pėsčiųjų tilto, vedančio į mišką. Pakeliui sutikau dar kelias personas, vedžiojančias savo žaislinius, niekam netinkamus šunis. Jie tik lodavo žaislinio šuns balsu ir dergdavo žaliuojančias vejas savo mažais šūdukais. Po truputį temo, lietus nei smarkėjo , nei visiškai liovėsi, viskas pavirto miglota dulksna. Iš tolo mačiau pušų viršūnes, jos taip gražiai derėjo su tamsiu debesų reljefu. Toj pilkybėj jaučiausi saugus.  Žingsniavau tiltu, daugiau nebesimatė žmonių su netikusiais šunimis. Kažkur pusiaukelėje nejučiom dirstelėjau per petį. „O, ji irgi važiuoja į mišką?“ – nusistebėjau. – Vienišoms sieloms, matyt, pakeliui. Tiltas buvo keliais laipsniais nuolydus pušyno link, todėl minutėlę pagalvojau, kaip tai moterėlei reikės užsikabaroti atgalios. „Ko gero, čia važinėja ne pirmą kartą“, – lioviausi svarstęs. Susitelkiau į save, žingsnius, mintis, norėjau nieko nemąstyti, bet nepajėgiau, kažkas pjaute pjovė iš vidaus. Staiga keistas garsas įsimaišė į mano ilgesį. Gal tai tik lietus ar Nemunas teliūškuodamas plovė tilto kolonas. Ne, tai buvo kitoks, ne toks natūralus šlamėjimas. Geriau įsiklausiau, bet nesidairiau. Garsas sklido iš už nugaros, kažkas dardėjo, tarškėjo, trinksėjo ir tas kažkas artėjo manęs link. Pasukau galvą ir šoktelėjau į šoną, vos spėjau išvengti smūgio, pro mane praskriejo tuščias invalido vežimėlis. Palydėjau jį nuostabos kupinu žvilgsniu. Ne iškart supratau, kad vežimėliai vieni šiaip sau nevažinėja. Mano regėjimo dovana už kokių dviejų šimtų metrų greitai užfiksavo matytą figūrą prie turėklų. Dar geriau įsižiūrėjau, jos kojos tabalavo ore, laikėsi tik rankomis įsirėmusi į turėklus, lyg darydama pratimą ant lygiagrečių. Moteris pasuko galvą į mane, žvilgsniai susitiko. Man šiurpais nuėjo visas kūnas, atrodė, kad iš rankovių pradės lįsti gyvatės barškuolės. Tas žvilgsnis nebuvo ligos patale gulinčio, susitaikiusio su mirtimi. Tos akys – karžygio akys. Keistai vyptelėjo visi jos grimasų raumenys, pamačiau suboluojant dantų baltumą. Aš sustingau.