Skaudu galbūt, kad tu nuraibuliavai
It ženklas šakėm parašytas ant vandens,
Nes aršiai stvertis viens į kitą mums vėlu,
Taip, kaip žydėti prieš šalnas rudens.

Svajonių pėdsakai ar ilgesio randai?
Kas užsimezgę spurda paširdžiuos?
Ką duot galiu? Tik nieko, tik mažai, 
Kada savęs suvytusios droviuos.

Jau temsta vakaras tiek meilei, tiek viltims.
Ar maža kas vaidenasi gaisuos?
To, kas neduota, negali atimt,
O tai, kas atimta, jau negali beduot...

Štai taip prasilenkiam su atvirais glėbiais
Ir išlukštentais netektim jausmais.
Deja, aš nieko negaliu pakeist,
Nors buvo gera, kai raibuliavai.