Saliniōkų dabar abiejuos kaimuos jau nelīkā. Išvaikyti, sutrypti, išmarinti, pabėgį... Ne maskōlių, – Letuvos valdžioj savų – stribų, strībvaikių ir kitų razumnų...
                      Skaičiai jausmų neturi...
 
                      Išvežiã. Išvežiã Motinų su likusiais gyvais vaikais.
                       Amiliūtes prantavikas nuvediã jaunėlį Ladziukų iš mišką Švinčiānėliuos, pasduot‘.. Likā vienintelis gyvas iš būriā.
                      Pagāvā ir Mykalāičių Untũką Kaziũkų su Petruku .Ištrāukiā iš sklepā, kur kavōjās. Bũvā be ginklų, ale smarkesnį Kaziukų vis vien išvežiã tãliman Magadānan, dezertyras, inkišiā giliai pā žiāmĕm. Ti Kaziukų ir ažgriūvā unglių šachtase. Petrũkų motina spėja išpirkt až lašinius ir arielkų – karui pasbaigus ir tas bũvā priainama.
                      Praėjus metam vėl ablavai. Valug raginimų nesusrinkus kaukuozą steigiaman susirinkiman, vel kaip araštontus skrabai surinkį šeimų gālvas nusvariā Labanoran. Daug kalbų nemāčijā. Mōkytājų jau iš unkstā surašyta až visus paraiškimai kaukuozan. Šaukia iš ailės duoda pasrašyt‘. Nesrašyste – išbuožinsme, važiuoste Sibiran. Drabunčiam runkam dauguma dėjā kryželius, – apsimetiā beraščiais. Ale kryželiai bũvā ir un jų ataities, jų gyvenimų.
                      Visus arklius, karves vešiokus suvaria in klebanijas ir kitų išvežtų ūkinykų tvartus. Palikā tik pā vienų karvytį, paršiokų ir pinkias vištas. Visa kita, – kaukuozan. Patiem kasdien rinktis darban, kai katriem trys, a kitiem pinki niat saptyni kiluometrai pēsčiom darban. Vakari namo. Neišdirbsi ažduotų darbādēnių, – Sibiras. Gūsdinimai ir gūsdinimai... Visur maišās skrabai su sāvā berdānkām. Pavāsry nelieka kuo šert‘ gyvulius – šĕria aglīšakiām. Tvārtuose gyvulių baubimas, žvingimas. Daug nugaišta, inšālį` srũtāse, kitus dā gyvus suvāriā sunkvežimiuos, išvežiā – pridaviā mėsai. Pinigus iš kasos pavogis pirmininkas dingsta nežinia kur. Atãveža iš rajōnā naujų pirminīnkų-stribōkų, – vel kuria kaukuozų iš naujā. Až darbādĕnius-darmādĕnius – šnīpštas. Venintelis maistas bulvelas iš arų priā namų.
                      Untri mĕtai dā baisesni. Duonās nėr. Paskeisdami aina pĕsčiom dvidešimt varstų Švinčiānėliuos, par nākt‘ stovi ailėj del vienā dvejų bakaniukų kerzavos duonās, išmainytās až kelis kiaušinius ir šaukštų sviestą, nuvāgtų nā vaikų. Ir teip pinki metai pakūtās, nežinia ažu kų, daugumoj vālgunt pelų duonų, kartais su viržių seklālām pribraukytām žiemų miški.
                      Išgyvenimui liką venintelis kelias, vogt‘. Vogt‘ rizikuojunt, kad pagaus skrabai, – tadu kaleimas ilgiem mĕtam. Ale, kad jau nebũvã baisu. Visur bũvā vĕnodai. Pripratinã. Palaužiā. Išmākynā valug balševīkinį dvasių atimt‘, pavogt‘, pasdalĩnt‘, – ne , ne visadu, pirminykai nesdalĩna, statiā sau rūmus miestuos...
                      Išsigĕlbājimas – arielka. Mīškā bravarėliai bũvā šioks toks pajamų šaltinis duonai. Labanãrska arielka pagarsėjā niat Vilniuj. Pasryšį pā kĕturias pinkias grielkas ar butelius pā undarokais ar kvartukais bābĕlās kaip vaikīngās keliaudavā naktĩm miškais aplink zujant vilkam ir plėšikam vel tuos dvīdešimt varstų, gabĕnā tavōrų. Grįždavā su keliais duonas bakaniukais. Ale ir patys maukiā arielkų. Kas jiem lĩkā?
                      Pradėjā sė`t‘ kukurūzus. Mykalaičių lauki išāugā didžiausias visoj Letuvoj. Pavožniaj bũvā nuvežį un pārādãs Vilniun – daugiau kaip keturi metrai. Ale žemēlā gyvulių nelikus, be mėšlā grait nusãlinā, pradėjā un kalnālių vėjas pustyt‘ smėlį.
                      Āugā vaikai, mokĕsi. Venintelā viltis pabėgt‘ iš prāgarā – mokytis taliau, ar iš karuomenēs negrįžt‘.
                      Sanėjā Labanoras, tuštėjā kaimai. Kaukuozas nerentabilus, pasākiā valdžia – naikint‘. Ataduot‘ miškų ūkiui. Kraujuojunčiam širdĩm Saliniokai ir kiti labanāriškiai ažusādiną tĕvų šimtmečiais dĩrbtų žemį spygliuočiais, lubinais, pušĕlām.
                      Priā namų tik šiašiasdešimt suotkių daržam. Ažu sanatvēs pašalpų un mėnasiā – keturi gabalai šlapios dešros, kur mesos veik nėra ir duonās pā bakaniukų nedėliai. Palikti išmirimui. Neraikalingi. Sutrypti, paniekinti, kas patys īšmirā, kas un vaikus miestuos pabėgā.
                      Nenuvējā Brolių ir Motinas auka dykai. Nuskambėjus Sąjūdžiā varpām, Labanori pliāciuj, kur kadais gulėjā išniekinti Broliai ir kiti partizānai, kunigų R. Puzānā ir R. Grīgā paraginti labanārĩškiai pastātiā aukštų lĕknos Sąniškių pušies stiebų ir iškėlā trispalvį. Vėl nuskambėjā –Lietuva didvyrių žēmiā. Saliniokų bũvā ir Bāltijās kely ir sąjudžiā kuopēlās pā visų Lietuvų. Ne vienas saliniōkas buva savanōriuos, ā Audrutis iš Aukštāsalās su kaimynu Rimu nā to lemtīngā sausiā tryliktā ilgai saugājā Seimų, pasirīžį žingt‘ Brolių keliu.
                      Žmãnių ir daugiau dievā dėku Lētuva tāpā laisva. Keitēs valdžiās, demakrātiškās, sāvās lētuviškās. Un Brazauskā āšarās, žmoniās ja patikėjā, vel valdžion sugrįžā sanieji valdinykai. Nedaug kas keitēs labanariškių ir saliniokų gyvenimi. Laukai miškais ažusādinti, darbų nėra. Kas, kad atādaviā žēmį, miški grīkių nesė`si. Sanieji išējā kleboniškių kalnalin, atāgulā pā beržais, jaunieji išbiāgiojā kas sau. Par saliniōkų abu kaimelius žiemų tik virš vĕnos gryčiās pakildavā dūmelis. Ir tų pāčių šiemet sũlasiā raudonas gaidys. Apiã kitas gryčias sādēliuos sukrītusius ōbālius žiemų kaštavoja šernai, ulioja stirnēlās, kaukia vilkai. In kai katras gryčias vāsarãm dā čėsais pasrōdā žilagalviai vaikai, jų anūkai ar prōanūkiai, tik ar ilgam. Ir kų daryt‘, kai, suvažiãvį visi netelpa grįčiālān, ā net būdĕlās pasistatyt‘ negali, aplink regioninis parkas – nevalia. Až tai kitose, parduotãse, jau kurias mēsčionys, perstatā sau in vilas.
                      Saliniokų, Tādā Zemblevskiā ainių, dabar gali rast ne tik Vilniuj, Kauni, Utenoj chruščioviškuos getuos, ale ir Norvegijoj, Argentinoj, Australijoj, Anglijoj, Rasiejaj, Ukrainaj, Baltarusijaj, Lenkijaj, – tik Aukštāsalāj pria Labanōrā nelīkā. Ale visvien prōtĕvių līzdas išlieka jų širdyse, aba čia jų genų pradžia.
                      Skaičiai jausmų neturi...