Labanōrā bažnyčiās archyvas, 1818 metai.
Priā pat Labanōrā gīriās širdies – Sāniškių mīškā, Aukštāsalās vienkĕmy gyvēnā bažnyčiās pavaldinys Zemblievskis Tadas, su pačiu Agotu. Turė`jā du sūnu - Mykālų ir Silvēstrų bei dukrų Darotų. Par devynioliktų viekų kunigėliai ir cārā valdinykai dukart keitiā jų vaikam pavardes - linkinā, rusinā, Jurgius vadīnā Ježiais, Jonus –Ivanais, ale mĕliausia jiem bũvā susiedų duota Salinių pravardė. Kai katrie jo anūkai pakliūvā tremtin až lētuviškas maldāknyges, kiti rekrūtuos, ir gerokai pāsklaidiā giminį pā pasaulį. Ale ažu visakų bũvā brungiausias gimtas kumpelis ir kūriās anys čia. Pā šimtā metų Silvestrā ir Mykalā anūkų ir proanūkių saliniokų bũvā apgyvinta jau du gratimi kaimēliai. Juose jau bũvā pa tris-keturias grīčias kažnam. Kažnōj grīčiāj pā pinkius aštuonius vaikus. Iš jų par abu kāimus niat daugiau kaip desėtkas karaiviškā amžiaus vyrų, neskaitunt tēvų, sānių, vaikų. Žemių turė`ja pā valākui kožnai grīčiai. Atgimus Lietuvai visiem švietė viltis gerasniam rytojui.
Ale un rytojaus bũvā karas. Ne jų karas. Svetimi čebātai trypiā jų daržus, svetimi dēginā jų namus, svetimi gāudiā vyrus kaip cārā laikais rekrūtuos. Šeši spėjā, paskavot‘ Saniškiāse, ā pinkius maskoliai pagāvā. Iš pruontā grįžā vienas. Kiti patrišiā savim Europās kārā laukus.
Skaičiai jausmų neturi...
***
Paukšteliu atālãkiā trikampavas laiškelis Amiliutei. Nā vyriausiā, Alpansiūkā. Sužaistas, guli lazareti, ale taisās, maž palais namo. Akis in keliūtį pradabōjā,-kadugi, kadugi parais. Maskoliai pagāvā jos sūnų du, nārs vienas parais. Edvardziukas jau negrīž. Jau saniai atājā laiškas keturkumpāvas.”Pagib za rodinu”. Kokia baisi ta maskolių rodina, kad ryja jų vaikus. Ir sūnų ir dā žīntų, Ir Bivšų du sūnus. Koks grīš vyriausias, ar su visom runkam, kojam, kas jam?…
Grīžā negrait, iš kitos pũsiās nei lāukiā,-kažinkas pavežėjā. Priėjā iš až nũgarās, apkabīnā.
-Čia aš,- tariā tykiai. Visas kaklas ir galvos pusiā apibintuota. Ilgai stavėj apskabinį, kol moma išsiraudojus susprātā.
-Ālkanas tikriãusia?.
-Duonās pasiilgau… Tāvā keptos…
Pavalgis tylom pasādėjā, paskui prigulā laškiālān ir teip neskėlā visų nedėlių. Nesuprasi, kadu miāgōjā, kadu ne, tai imdavā blaškytis, šūkaut’, tai insmeigdavā akis lubosna ir duntim grieždavā. Motina išgusčiā pilna laikiā až runkās ir ašarās tylom riadėjā žundais.
Pamātis verkiančių motinų prā duntis prāsunkiā.
-Čia nā kantūzijās mām.. Praais..
Praė`jus savaitei išėjā atšlaiman. Apiājā namus, ale ne savus. Savi sudēgī visai. Prisė`dā pā pušeli`. Priėjā susiedas.
-Nārė`tum palunkyt, ar…?
-Gerai. Vakari. Susėdam visi... Kas dā līkā gyvų...Ir aš jūs pasilgau...
* * *
Prigužėjā pilna grīčia. Ānas sādėjā galūstalāj, pasrė`mis runkām apibintuotų galvų, kiti aplink stālų, un slinksčių, dā kiti un apyverstų kašēlių vidũasly.Vyrai kiti atājā niat iš miškā, sustātiā kumpan karabinus. Visų ākys bũvā inbestās in jį. Ne vien jo patirti vargai rūpėjā, ale visus neraminā klāusimas, kas bus...
-Brāliukai, aš dā vis nesupruntu, ar asu gyvas. Jei nebūt galva aprišta, nesāpėt, tai myslyč, kad numīris grįžau namo... Čia, kai ājā prā mus pruontas, tai tik zabōvās bũvā. Tikrų karų pamačiau, kai iniājām Prūsuos. Vakečiai pasruošį iš betuoninių bunkerių pyla iš armotų, kad žemē maišās. Ā pavāsaris, žēmās vietās, apkasuos unduo, tai ir daboji, kur sprōgā svēdinys, rities tinai, kol‘ dā duobė be undeniā ir šiulta. Untrā roz ton pačion vietān ratai patāikā.
A kai patāikā svēdinys apkasan, tai, dabok, aplink runkās kōjās, viduriai mėtās. Kažin kur ir mānā brālāliā ir susiādėlių kaulaliai šiteip... Mēs ti tik mėsa laukām patrīšt‘....Pliekiamēs pārų, dvi ažu kožnų kaimēlį, kožnų kalnālį, atatrāukia pertvarkyt‘, ā mūsų iš kapos vyrų tik koki pinki-šeši līkį.
-Ā pabėgt‘ nemyslijai? - klausia kažkatras.-Nā Prūsų ne tiek toli...
-Kur tu pabėgsi, brātka... Mes pirmos linijāse, ā až mūsų untra pruontā linija, kur kamunīstai - čekistai. Kai tik pamātā, kad katras kitravoja, tuoj prēš rikiuotį sušāudā, kad kiti bijot.
Ā koks poilsis, kai perfarmuoja dalinius? Ne poilsis ā pakūta. Namai, nārs mūrīniai, ale vīdūs visur išdēgį, be stāgų, tik apgiūvį sienās ir kaminai. Venam kitam sklepi rāsdavām sānių, vaikų, moterų. Neduok Dieve, kas dāriās. Vienų roz maskāliõkas iš mānā skyriaus rādā kažin kur mergiōtį metų dešimties. Pria visų klykiančių nukrivīdijā, atstiešijis klausia:
-Litvin budeš?...
Pasiunčiau rusiškai un trijų raidžių. Ānas išsitrāukiā iš až aulā kinžālų ir perrė`žiā pilvų gyvām vaikui nā apačios lig gerklė`s. Iškritā viduriai... Gyvai..... Dēvulėliau.... Nepajutau, kaip griābiau karabinų, ale latvys iš Lātgalās priminiā kōju.
-Kintėk, brāliuk, ā tai kiti padarys teip ir tau...
Nežinau, brāliukai, ar pā visā šitā, jo nenušovis, aš dā galiu vadintis žmāgum...
Pā tākių prōvijimų rōdās niat žibalīniā lempĕlā prigīsā.. Grīkšterājā duntys ir runkās apkabīnā apyrištų baltai galvų.
-Vai bus ir par mus panašiai, kai anys grīš insiūtį žudyt‘,-bedavōjās sussiedai.
-Pā kelių dēnų vėl papildē dalinį naujokais,sugaudytais Guduos, Ukrainaj, Letuvoj un graičiā apmokytais - nemokytais ir vėl un priekines linijas. Kamanda – farsuot‘ Prieglių. Pavāsaris, upiā patvinus, plaukia ladai. Privežiā su amerikoniškais študabēkeriais paramų, čalnų.. Pritraukia rusai daug katiušų, armotų,bambarduoja lãktuvai. Anoj pusiaj grynas pragaras. Pā pusvalandžiā kamanda - vperiod.
Sė`dam un paramų, plaukiam, ā žēmiā ti kitoj pusiāj vėl sujuda ir vėl atgyja vākēčių armōtās, kala kulkosvaidžiai. Išgyvena. Bũvām priplaukį upēs vīdurį, kai svēdinys sprōgā pā mūsiškiu. Išlakiām visi ōran. Nežinau, kaip priskapsčiau priā krāštā, ale išlipt‘ neina. Aplink švilpia kulkās, svedinių skeveldrās, vanduo verda. Nežinau, kiek išsādėjau undeny, kiek skeveldrų patāikiā sprundan. Gālvų šalmas ratavojā. Juokiās lazaerti, kad atāvežiā mani be pomiātiās su karklā šaku runkāj,- pirštų atgniaužt‘ sanitarai nevaliōjā. Dievas, matyt, nārė`jā dā namo sugrūžīnt‘.Aperāvā kelis rōzus, kelias skeveldras išēmiā, ā pora palīkā, sākiā, kad jei pakliūdys tai galiu kojų nevaldyt‘. Palāidiā namo, kariāut‘ netinkamas. Kaip dabar raiks gyvīnt‘, kaip ārt‘, kai in čebatus padabot‘ negali.-vėl grīkšterājā duntys.
-Žmōnēs kalba, kad kai sumuš vōkēčius, tadu amerikonai puls rusus. Kaip tu mysliji?-
klausinėjā vyrai iš mīškā.
Nevieriju, brāliukai. Jei ne amerikonai, rusai saniai būt pribaigti. Dabar pruonti didžiausia dalis amunicijas, maistas, mašinas gi amerikoniški. Amerikonai išũgdiā raudonų slībinų, katro anys dabar patys ilgam bijos.
Tai kũ mũm dabar daryt‘?
-Raikia išgyvint‘. Lietuvai kožnas žmagus raikalingas. Atais ir Lietuvai jos diena...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-05-12 13:11:23
supinti žmanių ir Letuvas likimai, gražia tarmi pautarioti...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-05-12 12:19:11
Labai gyva tarmė, sklandus ir vaizdingas pasakojimas.