Ir auginu aš namie mintinguosius kaktusus, bet kad ir kaip aš juos myliu, vis tiek jie man duria.
Ir lėktuvas prazvimbia virš galvos, bet nė vienas iš 600 nė mirktelt nesiteikia, nė baltos rankos pavizgint.
Ir aišku, kai tokiose aukštybėse, tai reikia garsiai sakyt, kad akinius namie pamiršai.
Ir kas iš to, vis tiek trumparegis.
 
Ir sėdžiu aš ant ąžuolinio suolo, jo krūtinė jau sunkiai kilnojas.
Ir žemėtos rankos už paskutinį centą laikraštėtą ryšulį tiesia.
Ir paimu šaltą ranką, šaltą ryšulį.
Ir sunkus man tas ryšulys.
Ir stovi Marija gipsine siela ant palangės, akys Žemėn nudelbtos — taip tat Marijai Žemė patinka.
 
Ir atneša senelis medaus su koriu.
Ir visi karai baigias tiek galvoj, tiek uodegoj.
Ir net gegutė supranta, kaip namuose gera, nors jai ir visai kūkū.