Man likimas skyrė
sunkią užduotį —
eiti per gyvenimą
kaip per tamsią girią.

Žengiu į ją kas rytą.
Randu naują vingį,
bet ten ir vėlei dunkso
keisti stuobriai mįslingi.

Tenka prieiti kalvą ar griovį.
Už jų tolydžio eglynas stovi.
Jame ir vėlei stagarai trapūs,
ir aš spėlioju, kas bus anapus.

O gi anapus — neaiškūs toliai.
Niekur nedingsi — einu ten uoliai...