Kai beliks tik atodūsio spalvos,
Išnaudojus dažus piešiant dangų,
Netapyk trapaus rūko kol giedra,
Palūkėk praeitim prisidengus.

Žvilgsny dūžta žarijų skeveldros,
Kam renki ugnies stiklo šukes?
Jos vis raižys nors kaitrą išsaugos,
Kai lietus nelauktai prasiverš.

Plazda aitrūs garsai bangų mėly,
Krištolinė aušra taip arti,
O aš klausiu tavęs – kodėl tyli,
Kai akim mano veidą pieši?

Tau pabudus turėsiu užmigti,
Nežinodamas dar – kam esu?
Tik banga, paskandinta į tamsą,
Saugos tai, ką sukūrėm kartu.