Kiekviena žemės pėda turi savo veidą.
Gali jį liest, gali jį keist, palikti...
Tik ir tada savo žiedelį skleidžia
Praeinančiam pro šalį pasitikti.
 
Nepeik ir nesakyk, kad tai tik žolės,
Tik pakelės, menkais žiedais pražydusios,
Žmogaus akims seniai pabodusios,
Jos tik laukinės gėlės pasiklydusios.
 
Yra šalių kraštovaizdžiais didingais,
Šimtai ir tūkstančiai mašinų pro juos rieda,
Tik kažkodėl daugiau esu laimingas
Savam krašte prie mažo kelio žiedo.