Saulė, žvaigždės, dulkėti keliai,
Svajonės, nuskendusios jūroj –
Neklausiam savęs, dėl ko atėjai,
O kur lobiai paslėpti tūno?
Gražus mūsų žemės kampelis –
Tarsi atriekta duonos riekelė,
Todėl laužiam, vis laužiam po gabalėlį –
Vizija blėsta lyg silpna ugnelė.
Kepalėlis visiems išdalintas ar
Tausojame tarsi brangenybę?
Deja, nubyra trupinys vienas, kitas –
Juk mūsų – ne tokia gausybė...
Taip išbarstom savus lobius,
Sunkiai rinktus ir dėliotus –
Vizija tolsta smėlynų miražais ir
Palieka šio kampelio takus miglotus...